RASEINIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ CENTRAS

Artėjant Tarptautinei šeimos diena: mokslinis požiūris iš socialinio darbo perspektyvos

Nuo 1994 metų gegužės 15-oji žymima Tarptautine šeimos diena, kurią paskelbė Jungtinių Tautų organizacija (JTO). Ši diena skirta ne tik pagerbti šeimos, kaip esminio visuomenės elemento svarbą, šeimos vaidmenį auklėjant vaikus, perduodant vertybes ir stiprinant visuomenę, bet ir atkreipti dėmesį į aktualias problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikinės šeimos.

Minint šią dieną diskutuotinos temos gali apimti tokius aspektus kaip vaikų teisės, skurdas, smurtas, lyčių nelygybė, migracija, sveikatos priežiūra ir kt. Socialinis darbas, kaip profesija, glaudžiai susijęs su šeimos gerove ir jos funkcionavimu, todėl taip pat galime kalbėti apie socialinio darbo vaidmenį šeimų gerovės stiprinime.

Kalbant apie šeimą reikėtų neužmiršti, kad šeima atlieka esminį vaidmenį žmogaus gyvenime perduodant socialinės sąveikos modelius nuo gimimo iki jaunosios suaugystės (ar net ilgiau). Šeimos narių, o ypatingai tėvų (globėjų) funkcijų užpildymas yra vienas iš svarbiausių šeimos uždavinių. Šeima yra tas institutas, kuris kuria vaikui ugdomąją, globojančią ir socializuojančią aplinką, kurioje vystosi jo asmenybės ir identiteto bruožai, įsisavinamos socialinės normos. Kad vaikas augtų ne tik fiziškai, bet ir emociškai bei psichologiškai brandus, pirmiausiai jis turi jaustis saugus. O to garantu turėtų būti artimiausia jį supanti aplinka – šeima. Tačiau tenka pripažinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja skirtingi šeimos modeliai, tarpe kurių galima identifikuoti ir disfunkcines šeimas, kurios nebūtinai yra patologinės, tačiau gali turėti neigiamą poveikį vaiko socializacijai, saviraiškai, socialinės aplinkos suvokimui, ugdymui(si) ir galimai delikventinei elgsenai. Disfunkcinėse šeimose vyrauja požiūris į asmenines problemas, o ne į vaiko poreikius.

Disfunkcinės šeimos apibrėžtis, kaip ir daugelis socialinių konstruktų nėra vienalytis ir vienareikšmiškai apibrėžiamas. Viena iš to priežasčių, skirtingos sociologų ir psichologų prieigos prie problemos. Galima tik pastebėti, kad terminas į mokslinę diskusiją įvestas, siekiant identifikuoti ir aprašyti šeimas, kuriose egzistuoja problemos ir sutrikimai, trukdantys normaliam šeimos funkcionavimui. Šeimų dinamikos tyrimai, šeimų terapija, sociologiniai tyrinėjimai ir kiti šeimos procesus nagrinėjantys moksliniai požiūriai sudarė prielaidas išskirti tam tikrus veiksnius ir savybes, kurios gali reikšti, kad šeima veikia neoptimaliai arba net žalingai.

 Anot sociologų šeima yra sudėtinga socialinė sistema, kurios nariai tarpusavyje sąveikauja ir tokiu būdu keičia vienas kito elgesį. Per pastarąjį laikotarpį stipriai pakito „branduoliniu“ laikytas šeimos modelis. Šiai dienai keliami klausimai: „ar tikrai šeima yra tokia, kokią daugelis žino, pažįsta? Ar moderni šeimos forma yra vienintelė ideali? Ar sąvoka, suformuluota XX a. viduryje vis dar tinkama vartoti XXI a. pradžioje?“. Nuo praeito amžiaus vidurio įvyko daugybė esminių pokyčių, kurie keitė ne tik visuomenes, bet ir pačias šeimas. Industrinė revoliucija, urbanizacija, Vakarų kultūros plėtra, globalizacija, pokyčiai švietimo sistemoje iš esmės keičia supratimą apie pačią šeimą, jos struktūrą ir funkcionavimą. Pvz.: skyrybos ar antra santuoka sunkiai įsivaizduojama XX a. viduryje, XXI a. tampa priimtina norma. Dėl paminėtų priežasčių, kyla nauji iššūkiai apibrėžiant ne tik „normalias“ ar „įprastas“ šeimas, bet ir disfunkcines. Šiame kontekste, tikslingiau būtų kalbėti apie disfunkcinės šeimos skiriamuosius bruožus, o ne pačią apibrėžtį.

Apibendrinus užsienio autorių požiūrius į disfunkcines šeimas galima išskirti šiuos dominuojančius požymius:

• prasta tarpasmeninė komunikacija: šeimos nariai susiduria su sunkumais išsakyti savo mintis, jausmus. Stokojama atviros, sąžiningos komunikacijos.
• emocinio palaikymo stoka ar visiškas nebuvimas: šeimos nariai negali ar nemoka suteikti emocinio palaikymo, kurio reikia susidoroti su iššūkiais ir stresu.
• šeimos taisyklių nebuvimas arba jų kitimas pagal vieno šeimos nario diktatą: taisyklės ir ribos gali būti neaiškios, nenuoseklios arba jų nesilaikoma, o tai sukelia struktūros stoką.
• vaidmenys ir pareigos (atsakomybės): disfunkcinės šeimos gali turėti griežtus arba visiškai išblukusius vaidmenis, arba neaiškius lūkesčius, dėl kurių gali sutrikti šeimos narių pusiausvyra ir atsirasti pasipiktinimas.
• kylantys konfliktai nesprendžiami arba maskuojami: konfliktai gali būti išvengiami, ignoruojami arba neefektyviai išsprendžiami, kylant nuolatiniam įtampai.
• priklausomybės: įvairaus pobūdžio vieno ar kelių šeimos narių priklausomybės (narkotikai, alkoholis, azartiniai lošimai, ir t.t.) sukelia disfunkciją šeimoje.
• nuolatiniai įžeidinėjimai, smurtas ar nepriežiūra: išskiriami fiziniai, emociniai ar psichologiniai įžeidimai, seksualinė prievarta, fizinis smurtas ar visiškas vaiko ignoravimas (apleidimas) kurią žalingą fiziškai bei emociškai nesaugią aplinką.

1 pav. Vaikų skaičius socialinės rizikos šeimose Lietuvoje 2004 – 2018 m. (Statistikos departamentas, 2023)

Lietuvos tyrėjų darbuose, disfunkcinė šeima apibrėžiama kaip rizikos šeima, tačiau tai niekaip nekeičia aukščiau pateikto turinio. Svarbu pastebėti, kad iki 2018 metų buvo renkama statistika apie rizikos šeimas, kuriose auga nepilnamečiai vaikai. Viena vertus, pastebime, kad vaikų skaičius rizikos šeimose mažėjo. Tačiau būtina suprasti, kad šis mažėjimas sietinas su tuo, kad daugėjo tėvų globos netekusių vaikų skaičius. Neterminuotai apribojus tėvų galimybes auginti vaikus šeimoje (dažniausiai teismo sprendimu), šeima išbraukiama iš socialinės rizikos sąrašo. Atsakomybę už vaikų socializaciją ir ugdymą prisiima valstybė ar globos institucijos.

Socialinis darbas su šeimomis yra svarbus veiksnys, siekiant užtikrinti šeimų gerovę ir padėti joms įveikti iššūkius. Šeimos gali būti pažeidžiamos, susiduriančios su įvairiomis problemomis, pradedant ekonominiais sunkumais, priklausomybėmis ir baigiant tarpusavio konfliktais.

Socialiniai darbuotojai bei atvejo vadybininkai (kartu kaip komanda) dirbantys su šeimomis, teikia kompleksinę pagalbą vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą, siekdami jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, kurių sėkmingas sprendimas sudarytų prielaidas išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir stiprintų jų gebėjimą veikti kaip vieninga ir saugi aplinka savo nariams, savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus.

Šeimos diena ne tik primena apie šeimos svarbą, bet ir skatina įvairias iniciatyvas ir veiklas, kuriomis siekiama stiprinti šeimas ir gerinti jų gyvenimo kokybę bei sąlygas. Socialinis darbas su šeimomis tampa neatsiejama šios minimos dienos dalimi, nes tai yra sritis, kurioje galima tiesiogiai padėti žmonėms kurti sveikesnę, palankesnę šeimos aplinką.

Taigi, šeimos diena yra puiki proga ne tik atšvęsti šeimos vienybę, bet ir pabrėžti socialinio darbo svarbą stiprinant šeimas ir užtikrinant jų gerovę.

Minint Tarptautinę šeimos dieną, raginu visus skirti laiko savo šeimoms. Pasikalbėkite su savo artimaisiais, pasidalinkite savo jausmais ir išgyvenimais, parodykite dėkingumą ir meilę. Atminkite, kad šeima – brangiausia, ką turime.

Linkiu, kad kiekvienos šeimos gyvenimas būtų kupinas džiaugsmo, ramybės ir harmonijos. Tegul kiekviena šeima jaučiasi stipri, palaikoma, laiminga ir saugi.

BĮ Raseinių socialinių paslaugų centro

Pagalbos šeimai skyriaus

Atvejo vadybininkė Neringa Martinaitienė